Tode Säng arbata

Pasimėgavę paskutiniais pusryčiais paplūdimyje, arkliu kinkyta karieta nuvažiavome į Gili Air uostą, iš tikrųjų norėjome apsieiti be jo, nes, deja, arkliams čia ne taip gerai. Jie turi dirbti visą dieną ir, deja, indoneziečiai nežino, kaip išlaikyti juos tinkamus savo rūšiai. Bet, deja, be arklio traukiamo vežimo neapsiėjome. Kadangi uostas yra beveik 5 km atstumu nuo mūsų nakvynės vietos ir vaikščiojimas ten su mūsų 20 kg lagaminu smėlio paplūdimyje mums buvo šiek tiek per varginantis. Taigi mes paėmėme vežimą už kiek mažiau nei 9 €. Važiavimas buvo labai nelygus, nes Gili Air nėra tikrų kelių.

Po nelygaus pasiplaukiojimo įsėdome į viešą valtį, kitaip nei manėme iš pradžių. Dar prieš plaukiant laivu pagalvojau, kad „tai niekada negali būti gerai“. Laivas buvo labai senas, sustingęs ir, svarbiausia, visiškai perpildytas, o akyse buvo tik viena gelbėjimosi liemenė. Kartu su mumis laive buvo apie 30 žmonių, daug bagažo ir daiktų, kuriuos reikėtų atgabenti į žemyną. Mums pasisekė ir gavome vietą, daugelis kitų turėjo stovėti. Iš pradžių džiaugiuosi ir džiaugiuosi, kad visi esame valtyje, o paskui mane vėl apėmė panika. Kadangi valtis turėjo pilną krantą, todėl mūsų valties pusė buvo beveik visiškai vandenyje. Mano ir kitų turistų veide buvo užrašyta panika, vietiniai pamatė kažką atsipalaidavusio ir laivas pagaliau išplaukė. Labai pasilenkiau į priekį, pirma, kad nesušlapčiau nuo vandens taškymosi & antra, nes tikėjausi, kad nuolydis bus šiek tiek kompensuotas. Per beveik 15 minučių kirtimą meldžiausi, kad visi saugiai pereitume ir, laimei, taip ir buvo. Po šios perėjos visi buvome labai laimingi, kad vėl turėjome žemę po kojomis ir vairuotoją, kuris atsipalaidavęs nuvežė į kitą nakvynę. Po beveik 45 minučių pasiekėme kitą viešbutį. Tai gražu ir po šalto pasveikinimo gėrimo galėjome persikelti į savo kambarius. Turime nuostabų kambarį su vaizdu į jūrą, kuris beveik priverčia pamiršti plaukiojimą laivu.

Mūsų skrandžiai urzgėjo, todėl iš pradžių ieškojome Warung, vos už kelių žingsnių ir radome tai, ko ieškojome. Turėjome skanesnių pavasarinių vyniotinių, nasi goreng ir šviežios žuvies.

Po vakarienės pažaidėme kelis romo ratus ir leidome vakarui išblėsti. Po to, kai 20 val. vėl mus išgąsdino žemės drebėjimas, baimė buvo labai didelė. Viskas drebėjo ir mes lyg žaibo nutrenkti išbėgome į lauką. Jis buvo daug stipresnis nei paskutinis žemės drebėjimas ir kadangi šį kartą buvome pabudę, tai puikiai žinojome. Bijodami vėlesnių smūgių, pirmiausia sėdėjome lauke ant žalios pievos. Tačiau atėjus viešbučio personalui visi svečiai susirinko priešais vestibiulį. Ten buvo pastebėti ir pirmieji žemės drebėjimo padariniai. Visur buvo čerpės, nuo sienų nukrito tinkas.

Po to, kai atėjo žinia, kad gali kilti cunamis, visi buvome evakuoti ir nuvežti į kalną. Visi sėdėjome ir tikėjomės, kad tai tik atsargumo priemonės. Po beveik 3 valandų, kurių beveik 1 1/2 buvo ant kalno, mums, laimei, buvo leista grįžti į savo kambarius. Ačiū Dievui, nieko neįvyko, bet tikiuosi ir laikau kumščius, kad tai buvo paskutinis mūsų žemės drebėjimas. Tai toks nemalonus jausmas, nes nieko negali padaryti ir negali kontroliuoti, kas nutiks toliau. Naktį praleidome lauke su pussesere ir jos šeima. Ten susikūrėme patogią glaustymosi pievą ir bandėme išsimiegoti. Kad ir kaip džiaugėmės savo nuostabiu vaizdu, namuose nebesijautėme saugūs, bent jau nakčiai. Tikiuosi, kad visi galėsime pakankamai gerai išsimiegoti ir mus pažadins tik žadintuvas. Labanakt ir nesijaudink, mums viskas gerai.